Museu Lietuviškai

LDM padalinys Palangos gintaro muziejus įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos Antaninos Kožbok-Lonckos (Korzbok-Łąckos) 1897 metais pastatytuose rūmuose. Juos projektavo garsus vokiečių architektas Francas Švechtenas (Franz Schwechten). Rūmai stovi pačioje gražiausioje Palangos vietoje – parke, kurį suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André). Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė Dailininkų kūrybos ir poilsio namai, o 1963 metų rugpjūčio 3 dieną dviejose šių rūmų salėse atidaryta pirmoji Palangos gintaro muziejaus ekspozicija. Muziejaus atidarymas tapo svarbiu Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykiu. Greitai pirmoji ekspozicija išaugo į svarbų gintaro rinkimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centrą, vienu iš labiausiai lankomų muziejų Lietuvoje. Dabar muziejaus rinkiniuose jau yra daugiau negu 30 tūkstančių eksponatų, iš kurių 5 tūkstančiai lankytojams pristatomi nuolatinėje ekspozicijoje. Ji kasmet yra tobulinama, plečiama, papildoma naujai įsigytais eksponatais.
Ekspozicijoje pristatomos dvi pagrindinės temos: tai gintaro susidarymas Žemės evoliucijos eigoje ir gintaro panaudojimas kultūros istorijoje. Jos susideda iš kelių potemių. Su svarbiausiomis iš jų lankytojai turi galimybę susipažinti ekskursijos metu.
Pirmoji gintaro ekspozicijos salė skirta Baltijos gintaro susidarymui, jo palyginimui su visame pasaulyje randamu gintaru bei iškasamaisiais sakais.
Kaip gintaras susiformavo? Prieš 55–40 milijonų metų senajame Skandinavijos žemyne šilto ir drėgno klimato sąlygomis augo gintaro miškas. Čia, greta pušų šeimos spygliuočių, žaliavo ir subtropiniai augalai, miškuose buvo daug gyvūnų, ypač vabzdžių. Šiltėjant klimatui gintarmedžiai nebeprisitaikė prie naujų oro sąlygų ir pasidarė labai sakingi. Išskirdami gausius sakų kiekius, jie palaipsniui išnyko, o dirvožemyje susikaupusios jų sakų liekanos, veikiamos fizinių ir cheminių aplinkos veiksnių, palaipsniui virto gintaru.